Lascaux priešistoriniai urvų paveikslai – Ricko Steveso kelionių tinklaraštis
Europai vėl atsivėrus keliautojams, kaip niekad įdomu galvoti apie laukiančius kultūros lobius. Man vienas didžiausių kelionių džiaugsmų yra asmeninis susitikimas su puikiu menu ir architektūra, kuriuos surinkau į knygą pavadinimu 100 geriausių Europos šedevrų. Štai senovės mėgstamiausias:
Urvinio žmogaus urvas Lascaux mieste stebina tuo, kaip madingai jis dekoruotas. Sienos išdažytos gyvūnais – lokiais, vilkais, jaučiais, arkliais, elniais ir katėmis – ir net keletu gyvūnų, kurie dabar jau išnykę, pavyzdžiui, vilnoniais mamutais. Vargu ar matosi Homo sapiens, bet yra žmogaus rankų atspaudų.
Visa tai buvo padaryta akmens amžiuje beveik prieš 20 000 metų, dabartinėje pietvakarių Prancūzijoje. Tai maždaug keturis kartus senesnis už Stounhendžo ir Egipto piramides, prieš atsirandant raštui, metalo apdirbimui ir ūkininkavimui. Urvus nutapė ne stambūs, krūmiškais antakiais neandertaliečiai, o visiškai susiformavę Homo sapiens, žinomi kaip kromanjoniečiai.
Tai nėra šiurkštūs papuošalai su medžio anglies galiuku. Urvų paveikslai buvo sudėtingi, brangūs ir daug laiko reikalaujantys inžineriniai projektai, kuriuos maždaug 18 000 m. pr. Kr. suplanavo ir atliko atsidavę menininkai, remiami vieningos ir stabilios kultūros. Pirmiausia jie turėjo išgabenti visas savo medžiagas į šaltą, juodą, sunkiai prieinamą vietą. (Jie negyveno šiuose giliuose kalkakmenio urvuose.) „Drobė“ buvo didžiulė – Lascaux pagrindinės urvai yra ilgesni nei futbolo aikštė, o kai kurie gyvūnai pavaizduoti 16 pėdų aukščio. Jie pastatė pastolius, kad pasiektų lubas ir aukštas sienas. Jie susmulkina mineralus grūstuvu, kad sumaišytų dažus. Jie dirbo deglų ir aliejinių lempų šviesoje. Jie paruošė sceną, išdėstydami pagrindinius figūros kontūrus taškų sujungimo taškais. Tada šie kromanjoniečiai Mikelandželai, balansuodami ant pastolių, sukūrė savo akmens amžiaus Siksto koplyčias.
Paveikslai įspūdingai tikroviški. Menininkai naudojo banguotus juodus kontūrus, rodančius judantį gyvūną. Norėdami gauti įvairių spalvų, jie naudojo daugybę skirtingų pigmentų. Dažų „šepetėliui“ jie panaudojo tam tikrą kempinę, pagamintą iš gyvūnų odos. Kitu būdu jie nubrėždavo kontūrus, tada užpildydavo juos purškiamais dažais, prapūstais pro vamzdelius, pagamintus iš tuščiavidurio kaulo.
Įsivaizduokite debiutą. Žiūrovai būtų nuvesti gilyn į urvą, vedami fakelo šviesos, į šaltą, aidinčią ir anapusinę kamerą. Tamsoje kažkas uždegdavo fakelus ir lempas, ir staiga — oi! — gyvūnai mirgėjo, atrodydavo, lakstytų po urvą, kaip priešistoriniame filme.
Kodėl šie akmens amžiaus žmonės, kurių gyvenimas tikriausiai buvo atšiaurus ir nesaugus, nerimavo kurdami tokią akivaizdžią prabangą kaip menas? Niekas nežino. Galbūt todėl, kad būdami medžiotojai piešė gyvūnus, kad stebuklingai padidintų žvėrienos pasiūlą. O gal jie manė, kad jei gyvūną galėtų „įvaldyti“ jį tapydami, vėliau galėtų jį įvaldyti mūšyje. Ar jie garbino gyvūnus?
O gal paveikslai yra tiesiog visuotinio žmogaus siekio kurti rezultatas, o šie urvai buvo pirmosios meno galerijos Europoje, pritraukusios pirmuosius turistus. Nors urvai yra uždaryti šiandienos turistams, greta esančios kruopščiai pagamintos urvų kopijos suteikia lankytojams ryškią akmens amžiaus patirtį.
Šiandien apsilankę Lascaux II ir IV, kaip vadinami šių urvų replikos, galite pasidalyti bendra patirtimi su urviniu žmogumi. Galite jausti ryšį su šiais seniai dingusiais žmonėmis… arba būti su baime, kaip jie skiriasi nuo mūsų. Galiausiai šis menas išlieka panašus į pačią žmonių rūšį – paslaptis. Ir stebuklas.
